Statybų valdymas ir priežiūra

Žinoma, dauguma statytojų nori, kad jų paskirtas prižiūrėtojas statybų techninės piežiūros darbus atliktų kuo įmanoma kokybiškiau ir prie konkretaus projekto praleistų kuo daugiau laiko. 

Laikas statybų techninę priežiūrą atliekančiai įmonei – tai specialistų atlyginimas ir visi kiti įmonės ar kitos veiklos kaštai su visais mokesčiais ir pagalbinėmis priemonėmis – biuru, automobiliais, dažnai dar išlaidos konstrukcijų bandymams ir t.t. Taigi, lyg ir aišku, kad kuo daugiau laiko prižiūrėtojas skirs vienam ar kitam projektui, tuo daugiau galimybių, kad jis savo darbą atliks gerai. Bet gyvenime dažnai būna kitaip. Jeigu privačiame sektoriuje statytojas dažniausiai supranta ir įvertina, kodėl jam reikalingas statybų techninis prižiūrėtojas, tai viešajame sektoriuje to nepasakysi. Be abejo, praktinis ir ūkinis supratimas yra, bet prižiūrėtojo darbo įkainavimas atliekamas tik viešojo pirkimo įstatymo rėmuose. Be to, niekuomet nepamirštama priminti techniniam prižiūrėtojui apie atsakomybę už savo darbą. O ji nėra maža, proporcingai atitinka Projektuotojo ir Rangovo atsakomybes bendrais atvejais. Viešajame sektoriuje statybos techninis prižiūrėtojas dažniausiai tėra tik formalus savo funkcijų vykdytojas, nes savo pareigas atlieka išskirtinai tik už mažiausią kainą, apie jokį ekonominį naudingumą net neužsimenant. Suprantama, kai sutaupoma specialistų darbo valandų sąskaita, tuomet nukenčia ir bendrai atliekamų paslaugų rezultatas, o tai, be abejo, įtakoja ir statinio kokybę, kai darbuose padaroma neatitaisoma žala dažniausiai paslėpto darbų broko pavidale. O jeigu viešajam statytojui pavyksta susidurti su prižiūrėtoju, kuris ir už mažiausią kainą vis bando savo pareigas atlikti kiek įmanoma kruopščiau, tai teigiama, kad tokiam statytojui tiesiog labai pasisekė.

Nežinia kodėl, bet būtent dabartiniu metu viešųjų pirkimų erdvėje techninio prižiūrėtojo paslaugos nuperkamos už neįtikėtinai mažas kainas. Ypatingai tai pastebima daugiabučių renovacijos projektuose. Pavyzdžiui, 60-ies ar net daugiau butų daugiabučio modernizavimo darbų techninę priežiūros pirkimą laimi tas paslaugų tiekėjas, kuris pasiūlo savo paslaugas už maždaug vieną tūkstantį eurų, dažnai ir su pridėtinės vertės mokesčiu. Tuo tarpu, pirkimų dokumentuose siūlomos sumos siekia nuo 5-7 ir daugiau tūkstančių eurų (apie du procentus nuo statybos darbų vertės). Atmetus nuo minėto tūkstančio pridėtinės vertės mokestį, privalomą civilinį draudimą, kitus privalomus mokesčius ir padalinus sumą iš maždaug 9-12 renovacijos mėnesių bei iš namo butų skaičiaus, gaunasi, kad daugiabučio gyventojas už techninio prižiūrėtojo darbą geriausiu atveju sumoka 0,5 –1 eurą per mėnesį, taigi tik šiek tiek daugiau, nei mokestis už naminį gyvūnėlį. Akivaizdu, kad prižiūrėtojas, pasisiūlo dirbti už tokias kainas tik tam, kad išgyventų, o kad dar nors kažkiek uždirbtų, neapsiribos nei vienu, nei dviem, nei galbūt penkiais daugiabučiais. Net ir dešimt daugiabučių gali būti vienu metu prižiūrima. Taigi, belieka viltis, kad tokį namą renovuos patyręs ir sąžiningas rangovas, nes tikėtis, kad jums paskirtas prižiūrėtojas skirs tiek laiko, kiek jūs panorėsite, tikrai neverta. Nebent atsiras koks gyventojas, kuris geranoriškai norės padėti prižiūrėtojui ir gins teisėtus gyventojų interesus.
Kodėl priežiūros inžinieriaus darbas tampa beverčiu, niekas atsakyti nedrįsta. Paprasčiausias atsakymas galbūt tas, kad labai daug statybos inžinierių yra likę nuo tų laikų, kai jų reikėjo šlovingos ateities statyboms plačioje tėvynėje, tačiau plačios tėvynės nebeliko, o specialistai su patirtimi liko ir dėtis jie neturi kur. O ir dabar statybos inžinerijos bakalaurų ruošiama vis dar daug, bet vengiama kalbėti apie jų paruošimo lygį ir bendrą raštingumą. Norint būti Rangovu reikia turėti nemažai nuosavų lėšų ir specialistų, norint būti Projektuotoju reikalinga komanda, atitinkama kvalifikacija ir programinė įranga, o prižiūrėtojui užtenka tik atestato.
Mūsų šalyje dabar norinčių dirbti galva yra daugiau, nei norinčių dirbti rankomis, todėl ir inžinieriaus ar bet koks kitas išsilavinimo reikalaujantis darbas nėra jokia vertybė. Ilgai nesigilinus, panašių pavyzdžių galima rasti ir kitose ūkio srityse – kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos ir pan. Specialistai priversti dirbti per keletą darbų ir viršvalandžius, kad gautų pajamų išgyvenimui. Skirtumas tik tas, kad statybos inžinieriai neturi savo profsąjungos, kuri galimai galėtų ginti jų interesus, o prieš dešimtmetį įkurta statybos konsultantų ir inžinierių asociacija jau seniai nebeveikia. Nežinia, gal kol kas tam nėra tokio poreikio.
Taigi, atsakymas į klausimą, kiek gi iš tikrųjų kainuoja statybos techninė priežiūra, lieka atviras. Viena vertus, valstybė iš daugiabučių gyventojų atėmė teisę patiems pagal rekomendacijas pasirinkti techninį prižiūrėtoją, bet kita vertus sudarė galimybę prižiūrėtoją nusipirkti labai pigiai. Ar iš tiesų kompetencija, patirtis, sąžiningas darbas, Užsakovo (gyventojų) interesų atstovavimas ir galų gale reali atsakomybė verta pačių mažiausių įkainių? Gal iš tiesų valstybiniuose objektuose vertėtų taupant lėšas visai atsisakyti techninio prižiūrėtojo, užteks pasitikėti Užsakovo kompetencija ir kliautis Rangovo sąžine arba tiesiog sėkme.
Belieka mūsų kolegoms palinkėti, kad į savo teikiamas paslaugas kreiptų reikiamą dėmesį, ir, suprantama, jas atsakingai vertinti, juk mūsų pareigos užsakovams reiškia jų teises, ir nesvarbu, kas jie būtų – ar tai daugiabučio namo gyventojai, ar savivaldybės, ar privačios įmonės. O mūsų visuomenė darosi vis labiau teisiškai reikli ir negailestinga – savo teises puikiai žino, ir reikalas dar tas, kad techninis prižiūrėtojas visame statybų procese teisiškai yra bene silpniausia grandis. Taigi, kad netektų ateityje dėl nekokybiškai atliktų statybos darbų rašyti atsiliepimų į pateiktus ieškinius, prižiūrėtojas turi labai gerai įvertinti visas aplinkybes ir pasiskaičiuoti, ar galės už jam pasiūlytą atlygį skirti pakankamų laiko ir žmogiškųjų resursų, kad paslaugas suteiktų nepriekaištingai ir dar gautų Užsakovų rekomendacijas.
Andrius Montvydas